BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vengrija

Į kelią. Ukraina.

Pati kelionės pradžia nebuvo itin sėkminga: mašinų nedaug, niekas mūsų pavėžėti nestojo. Tačiau tuoj pat gimė mintis: juk būtų prasminga, jei iš Lietuvos išeitumėme pėsčiomis. Deja (o iš tiesų, dideliam mūsų džiaugsmui) šis planas neišdegė: jau sienos žymos buvo matyti, o mums net nestabdant sustojo krovininis vilkikas. Vairuotojas ukrainietis, važiuoja beveik iki Liublino. Džiūgavom: pirma mašina, o pervažiuosime didelę dalį Lenkijos.
Kitą dieną visai lengvai nusigavome iki Ukrainos, kur gavome ir pirmuosius šios kelionės antspaudus pasuose. Ukrainoje keliauti autostopu nėra sudėtinga - daugelis žmonių noriai stoja pavėžėti, o sužinoję, kad atkeliavome iš Lietuvos, džiaugiasi svečiais. Be didesnių sunkumų patekome į Lvovą. Visai neblogai išsimiegojom pasistatę palapinę netoli miesto centro esančiame kiek nuošalesniame parke. Lvovas nustebino įspūdingu senamiesčiu, o nuo gana aukštai kalnuose esančių apžvalgos aikštelių buvo toli matyti. Tie toliai mus ir viliojo, tad Lvove ilgai neužsibuvome.
Šiaip jau ir aš, ir Ieva, nesame dideli miestų gerbėjai - esant galimybei renkamės mažus kaimelius ir nuošalesnes gamtos vieteles. Vengiame ir didelių greitkelių, todėl dažniausiai keliaujame mažesniais keliais. Čia mašinų nors ir mažiau, bet yra galimybė keliauti pėsčiomis, be to, atsiskleidžia tikresnis tos šalies veidas. Bekeliaudami mažais keliukais Užkarpatėje (Ukrainos regionas už kalnų) patekome į tokią vietą, kur mašinų beveik nepravažiuoja. Taigi, 20 kilometrų teko pėdinti pėsčiomis. Kuprinės spaudė pečius (su maistu ir vandeniu sveria arti dvidešimties kilogramų), svilino karštis (Lietuvoje tokia diena galėtų būti viena karščiausių per vasarą: tąsyk atrodo, buvo gerokai per 30 laipsnių). Vis dėlto, nors ir pasikamavome, bet skųstis šiuo žygiu negalime: keliavome per mažus senus kaimelius, vis prasilenkdavome su gyvulių bandomis ir piemenimis, pašonėje matėsi kalnai ir siauri čiurlenantys upeliukai.
Pagaliau atvykome iki Ukrainos, Rumunijos ir Vengrijos pasienio. O čia sužinojome, kad kol kas į Rumuniją taip lengvai nepateksime. Mat iš Ukrainos pusės į Rumuniją galima tik įvažiuoti - pėsčiųjų toje muitinėje nepraleidžia. Valandėlę pastovėję ant kelio nesulaukėme nė vienos mašinos rumuniškais numeriais. Ką gi, į Rumuniją teks keliauti per Vengriją: už 70 kilometrų yra punktas, kur į Rumuniją galima patekti ir pėsčiomis.

Kada, po galais, Rumunija, tu mus įsileisi?

Tądien Vengrijoje buvo karšta gal net dar smarkiau nei Ukrainoje, bet mašinų čia daug, tad netrukus jau keliaujame į netoli Rumunijos sienos esantį miestelį Csenger. Mus vežantis vairuotojas, nors kalbėjo tik vengriškai, bet sugebėjoo mus įtikinti užsukti į netoliese vykstantį Obuolių festivalį. Užsukame, nors, kaip paaiškėjo vėliau, Obuolių festivalyje prisivalgėme saldutėlių kriaušių, o vengriškų obuolių taip ir neparagavom. Toji šventė mums nepasirodė verta didelio dėmesio, tad netrukus patraukėme įveikti paskutinių 9 kilometrų, mus skyrusių nuo Rumunijos. Kelyje mašinų gausybė, bet turbūt dėl to, kad jau vakarėjo, niekas mums nenorėjo sustoti. Na ir nereikia - tuos 9 kilometrus mes ir pėsčiomis įveiksime. Tačiau netrukus supratome, kad pasienio punkte atsidursime visiškai sutemus. O beeidami pamatėme iš medžio suręstą apžvalgos bokštą - bus mums puiki nakvynės vieta. Deja, bet Rumunijon šiandien dar nepateksime. O bokšte visai neprastai išmiegojom, tačiau atsibudom su trenksmais. Aplink žaibavo, o dangus aiškiai pranašavo škvalą. Palūkėk, Rumunija, mes tuoj!
Ir vis dėlto, pralaukę, kol pradės bent kiek silpniau lyti, netrukus jau sėdėjome rumunų automobilyje. Pasieniečiai, vos žvilgtelėję į pasus, maloniai palinkėjo smagaus laiko Rumunijoje. O smagumu čia kol kas visai nekvepėjo: įsismarkavo lyti, o dangus buvo tolygiai užtrauktas pilkuma. Eiti prasmės nebuvo - paėjėję vos kilometrą buvome gerokai sušlapę.
Nuo lietaus teko slėptis bažnyčios prieigose po stogeliu. Iš pradžių analizavome žemėlapį, vėliau Ieva ėmėsi mezginio, aš knygos. O religingieji rumunai, vis sustoja prieš mus, sėdinčius prie bažnyčios įėjimo, ir žegnojasi po kelis kartus. (Žinoma, ne mums jie žegnojosi - čia įprasta persižegnoti praeinant ar pravažiuojant bažnyčią)
Po kelių valandų lietus nurimo ir mes pagaliau pajudėjome iš to Rumunijos pasienyje esančio miestelio. Atrodo, kad tik to ir tereikėjo - toliau Rumunijoje mums viskas klostėsi neįtikėtinai sėkmingai.

Kvinukė Ukrainoje

Kavinukė Ukrainoje

sė(e)mkitės

sė(e)mkitės

Ukrainoje, prie akmenėto ir seklaus upeliūkščio

Ukrainoje, prie akmenėto ir seklaus upeliūkščio

Rodyk draugams

Komentarai (1) »