BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Linksmosios kapinės Rumunijoje

Bene vienintelis dalykas, kurį iš anksto ketinome aplankyti Rumunijoje - Sapantos (Săpânța) miestelyje esančios Linksmosios kapinės (rum. Cimitrul vesel).
Sekmadienio ankstyvą rytą (beje, sekmadienį kaip tik įėjimas į šias kapines nemokamas) išsimiegoję pas močiutę adventistę, mes jau ir buvome Linksmosiose kapinėse. Kapinėse, kurios nė iš tolo neprimena įprastų kapinių, mat akivaizdu, kad į mirtį čia žvelgiama gana linksmai, su ironija.
O tokią nuotaiką čia kuria iš toli šviečiantys spalvingi mediniai kryžiai, kurių centrinėje dalyje išraižyti ir nupiešti spalvingi piešiniai. Tuose piešinėliuose dažniausiai vaizduojama, kuo tas žmogus, kuris čia palaidotas, užsiėmė gyvenime. Moterys antkapiuose vaizduojamos audžiančios, verpiančios, gaminančios maistą. Vyrai piešinėliuose dažniausiai aria žemę: senesniuose antkapiuose vaizduojamos arimo arkliais scenos, o naujesniuose jau ariama traktoriais. Piešinėliuose matyti ir kitos vyrų profesijos: stalius, vaistininkas, gydytojas, veterinaras, gaisrininkas, net skerdėjas. Nemažai ir tokių antkapių, kuriuose pavaizduoti ganantys piemenys.
Kitoje kryžiaus pusėje taip pat yra piešinėlis, tik jame atsispindi tai, ką žmogus mėgo veikti laisvalaikiu, kokiais gabumais pasižymėjo. Dažniausiai vaizduojami muzikantai, šokėjai, dainininkai, giedotojai.
Yra ir tokių vaizdelių, kuriuose atsispindi ir neigiami to žmogaus užsiėmimai: girtuoklystė ar net paleistuvystė.
Linksmos čia ir epitafijos, kuriose parašytas komiškas tekstas, susijęs su to žmogaus gyvenimu. Nepaisant to, kad mes nieko iš tų užrašų ir nesupratome, pakankamai daug sužinoti apie tuos paprastus čia palaidotus žmones mums pavyko ir iš nuotaikingų piešinėlių, o iš kapinių išėjome džiugiai nustebę.

Linksmosios kapinės Rumunijos šiaurėje (Marimureš regione)

Linksmosios kapinės Rumunijos šiaurėje (Marimureš regione)

Nuotraukos:https://www.facebook.com/martynas.vingrys/media_set?set=a.10204407098409872.1073741830.1603208939&type=3

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Naktis pas rumunę močiutę adventistę

Bene vienintelis dalykas, kurį iš anksto ketinome aplankyti Rumunijoje - Sapantos (Săpânța) miestelyje esančios Linksmosios kapinės (rum. Cimitrul vesel). Vakarop mums ir pavyko ten nusigauti. Tačiau beeinant į kapines mus užkalbino vietinė senutė. Mokėjo kelis žodžius angliškai, supratome, kad kvietė pas ją pasilikti. Vienintelė jos pasakyta frazė, kurios užteko mus įtikinti likti pas ją nakvoti, buvo: „No money”. Priėjus jos namus, anglų, lenkų ir rusų kalbų mišiniu močiutė mums paaiškino, kad po valandos valgysim bulves. Šiek tiek nustebome, kad bulves atsinešti, nusilupti, pečių užsikurti ir bulves išsikepti reikėjo mums patiems. Tuo metu močiutė ir jos dukra intensyviai bėgiojo nuo televizoriaus prie telefono, o kai bulvės iškepė visi sėdome valgyti.
Po to močiutė pasiūlė į dušą, bet perspėjo, kad tėra tik šaltas vanduo. Puiku, prie šalto vandens mes pratę. Mums išsimaudžius vėl buvome nustebinti: močiutė gana įsakmiais mostais nurodė, kad reikia užkurti vonioje boilerį, mat ji eis maudytis, tad reikia šilto vandens.
Kitą dieną, sekmadienį, ankstyvą rytą močiutė jau pradėjo bildėti: ieškojo įrankių kamino valymui. Vos nubudęs, vietoj „Labas rytas” išgirdau stulbinančią frazę: „Martynai, o gal man galėtum atsiųsti iš Lietuvos didelį siuntinį, kuriame būtų visokios parfumerijos ir dušo želė?”. (Šį sakinį pasakė gana taisyklinga anglų kalba, mat turėjo kišeninį žodynėlį). Vėliau močiutė lyg ir suprato, kad mes į Lietuvą gana ilgą laiką grįžti neketiname, o ir atsiųsti jai nieko negalėsime.
Ryte, bekaisdamas vandenį, pasiūliau močiutei kavos, o ji man griežtai atsakė, kad kavos negeria. Negeria ir arbatos, alkoholio, nerūko, nevalgo kiaulienos. Galiausiai, prakalbome apie jos religiją, o tada močiutė gana išdidžiai pranešė, kad ji yra adventistė. Pasirodo adventistams šeštadienis yra jų šventa diena, kuomet, mes taip supratome, jie dirbti negali. Štai ir paaiškėjo, dėl ko daugelį darbų vakar mums reikėjo atlikti už ją. Taigi, bent jau dalį močiutės keistenybių galėjome paaiškinti tuo, jog taip elgtis reikalauja jos išpažįstama religija.
Bet kuriuo atveju, nakvynė buvo įspūdinga ir toji močiutė mums įstrigo atmintin. Be to, visą naktį lijo, o mes turėjome stogą virš galvos ir buvome sotūs.

Ieva ir močiutė adventistė kramsnoja sausainius

Ieva ir močiutė adventistė kramsnoja sausainius

Daugiau nuotraukų: https://www.facebook.com/martynas.vingrys/media_set?set=a.10204407176131815.1073741831.1603208939&type=3&pnref=story

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

Į kelią. Ukraina.

Pati kelionės pradžia nebuvo itin sėkminga: mašinų nedaug, niekas mūsų pavėžėti nestojo. Tačiau tuoj pat gimė mintis: juk būtų prasminga, jei iš Lietuvos išeitumėme pėsčiomis. Deja (o iš tiesų, dideliam mūsų džiaugsmui) šis planas neišdegė: jau sienos žymos buvo matyti, o mums net nestabdant sustojo krovininis vilkikas. Vairuotojas ukrainietis, važiuoja beveik iki Liublino. Džiūgavom: pirma mašina, o pervažiuosime didelę dalį Lenkijos.
Kitą dieną visai lengvai nusigavome iki Ukrainos, kur gavome ir pirmuosius šios kelionės antspaudus pasuose. Ukrainoje keliauti autostopu nėra sudėtinga - daugelis žmonių noriai stoja pavėžėti, o sužinoję, kad atkeliavome iš Lietuvos, džiaugiasi svečiais. Be didesnių sunkumų patekome į Lvovą. Visai neblogai išsimiegojom pasistatę palapinę netoli miesto centro esančiame kiek nuošalesniame parke. Lvovas nustebino įspūdingu senamiesčiu, o nuo gana aukštai kalnuose esančių apžvalgos aikštelių buvo toli matyti. Tie toliai mus ir viliojo, tad Lvove ilgai neužsibuvome.
Šiaip jau ir aš, ir Ieva, nesame dideli miestų gerbėjai - esant galimybei renkamės mažus kaimelius ir nuošalesnes gamtos vieteles. Vengiame ir didelių greitkelių, todėl dažniausiai keliaujame mažesniais keliais. Čia mašinų nors ir mažiau, bet yra galimybė keliauti pėsčiomis, be to, atsiskleidžia tikresnis tos šalies veidas. Bekeliaudami mažais keliukais Užkarpatėje (Ukrainos regionas už kalnų) patekome į tokią vietą, kur mašinų beveik nepravažiuoja. Taigi, 20 kilometrų teko pėdinti pėsčiomis. Kuprinės spaudė pečius (su maistu ir vandeniu sveria arti dvidešimties kilogramų), svilino karštis (Lietuvoje tokia diena galėtų būti viena karščiausių per vasarą: tąsyk atrodo, buvo gerokai per 30 laipsnių). Vis dėlto, nors ir pasikamavome, bet skųstis šiuo žygiu negalime: keliavome per mažus senus kaimelius, vis prasilenkdavome su gyvulių bandomis ir piemenimis, pašonėje matėsi kalnai ir siauri čiurlenantys upeliukai.
Pagaliau atvykome iki Ukrainos, Rumunijos ir Vengrijos pasienio. O čia sužinojome, kad kol kas į Rumuniją taip lengvai nepateksime. Mat iš Ukrainos pusės į Rumuniją galima tik įvažiuoti - pėsčiųjų toje muitinėje nepraleidžia. Valandėlę pastovėję ant kelio nesulaukėme nė vienos mašinos rumuniškais numeriais. Ką gi, į Rumuniją teks keliauti per Vengriją: už 70 kilometrų yra punktas, kur į Rumuniją galima patekti ir pėsčiomis.

Kada, po galais, Rumunija, tu mus įsileisi?

Tądien Vengrijoje buvo karšta gal net dar smarkiau nei Ukrainoje, bet mašinų čia daug, tad netrukus jau keliaujame į netoli Rumunijos sienos esantį miestelį Csenger. Mus vežantis vairuotojas, nors kalbėjo tik vengriškai, bet sugebėjoo mus įtikinti užsukti į netoliese vykstantį Obuolių festivalį. Užsukame, nors, kaip paaiškėjo vėliau, Obuolių festivalyje prisivalgėme saldutėlių kriaušių, o vengriškų obuolių taip ir neparagavom. Toji šventė mums nepasirodė verta didelio dėmesio, tad netrukus patraukėme įveikti paskutinių 9 kilometrų, mus skyrusių nuo Rumunijos. Kelyje mašinų gausybė, bet turbūt dėl to, kad jau vakarėjo, niekas mums nenorėjo sustoti. Na ir nereikia - tuos 9 kilometrus mes ir pėsčiomis įveiksime. Tačiau netrukus supratome, kad pasienio punkte atsidursime visiškai sutemus. O beeidami pamatėme iš medžio suręstą apžvalgos bokštą - bus mums puiki nakvynės vieta. Deja, bet Rumunijon šiandien dar nepateksime. O bokšte visai neprastai išmiegojom, tačiau atsibudom su trenksmais. Aplink žaibavo, o dangus aiškiai pranašavo škvalą. Palūkėk, Rumunija, mes tuoj!
Ir vis dėlto, pralaukę, kol pradės bent kiek silpniau lyti, netrukus jau sėdėjome rumunų automobilyje. Pasieniečiai, vos žvilgtelėję į pasus, maloniai palinkėjo smagaus laiko Rumunijoje. O smagumu čia kol kas visai nekvepėjo: įsismarkavo lyti, o dangus buvo tolygiai užtrauktas pilkuma. Eiti prasmės nebuvo - paėjėję vos kilometrą buvome gerokai sušlapę.
Nuo lietaus teko slėptis bažnyčios prieigose po stogeliu. Iš pradžių analizavome žemėlapį, vėliau Ieva ėmėsi mezginio, aš knygos. O religingieji rumunai, vis sustoja prieš mus, sėdinčius prie bažnyčios įėjimo, ir žegnojasi po kelis kartus. (Žinoma, ne mums jie žegnojosi - čia įprasta persižegnoti praeinant ar pravažiuojant bažnyčią)
Po kelių valandų lietus nurimo ir mes pagaliau pajudėjome iš to Rumunijos pasienyje esančio miestelio. Atrodo, kad tik to ir tereikėjo - toliau Rumunijoje mums viskas klostėsi neįtikėtinai sėkmingai.

Kvinukė Ukrainoje

Kavinukė Ukrainoje

sė(e)mkitės

sė(e)mkitės

Ukrainoje, prie akmenėto ir seklaus upeliūkščio

Ukrainoje, prie akmenėto ir seklaus upeliūkščio

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

Apie kelionės pasiruošimą, paūžimą vestuvėse ir išvykimą

Vis su baltu pavydu nulydėdavome išgirstas keliautojų istorijas, kaip jie autostopu nuvyksta iki tolimiausių pasaulio kampelių. Keliauti autostopu ir mums nėra naujiena: kelis kartus tokiu būdu pavyko pervažiuoti visą Europą, iššmirinėtos Kaukazo šalys. Pakeleivingomis mašinomis visą mėnesį teko klajoti Maroko keliais. Bet vieną dieną nutarėme: reikia imtis didelės kelionės, kurią po to galėtumėme vadinti mūsų Didžiąja gyvenimo kelione. Sutarėme, kad negalime atidėlioti: vėliau pasiryžimas iškeliauti toli ir ilgam gali nublankti, o tuomet ir patys atrasime pasiteisinimų kodėl neverta to imtis.
Per kelis mėnesius pasiruošėme kelionei: nemažai teko investuoti į turistinę įrangą (bet čia jau nesutaupysi), maždaug numatėme maršrutą (kelis kartus jis kardinaliai keitėsi), domėjomės vizų gavimo klausimais, konsultavomės su patyrusiais keliautojais.
Pradžioje manėme išvykti pirmomis rugsėjo dienomis, tačiau vis dar buvo likę keletas nesutvarkytų reikalų. O kaip tyčia rugsėjo antrąjį savaitgalį vyko mūsų draugų Viktorijos ir Pauliaus vestuvės (dar kartą didžiausi sveikinimai jiems!). Nutarėme: pasveikinsime jaunuosius, tuo pačiu bus puiki proga atsisveikint su draugais. O ir vestuvės vyks mums palankioje vietoje - pačiame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje.
Taigi, atšventę vestuves, atsiglėbesčiavę su draugais ir jiems įdavę savus šventinius rūbelius, patraukėme į kelią.
Iškeliaujame neturėdami nei konkretaus maršruto, nenusistatėme ir termino, kiek truks mūsų kelionė. Pasiduodame į likimo rankas. Bet jaudintis neverta: ne kartą teko patirti, jog geriausias maršrutas tarsi pats susidėlioja esant kelyje, o pačios įsimintinos akimirkos nebūna suplanuotos.
Tiesa, pradinį tikslą turime - mūsų kelionės kryptis, o ir pirmoji ilgesnė stotelė bus Rumunija.

Atsisveikinimas su draugužiais

(Viktorijos ir Pauliaus vestuvių antrosios dienos pavakarys)

Rytoj į kelią (2015 09 14)

Rodyk draugams

Komentarai (0) »